Šio potencialaus, bet niekieno nepasigesto personažo atvaizdu mes inauguruojame naują Karaso realybę – Potencialių žmonių portretų galeriją. Jų pilna aplink mus. Jie gali ir nori. Rytoj tegalėsime pasakyti apie juos: „Jie stengėsi.“

Peržiūrėjau savo išlikusių vaikiškų piešinių kolekciją ir nustebau radęs joje nemažai piešinių su akivaizdžiai ideologiniu turiniu. Keisčiausia yra tai, kad piešiau tuos paveiksliukus būdamas labai švelnaus amžiaus (~4-5 m.), ir kad kai kurie siužetai atrodo kaip savotiški anachronizmai (pvz., kovos su fašistais, kurios 80-ųjų viduryje lyg ir neturėjo būti labai aktualios). Kaip ir kodėl visa tai tuomet pateko į mano mažą galvą, iki šios neįsivaizduoju, tad tiesiog pateikiu čia keletą „šedevrų“.

Pirmadienį, kovo 1 d., 18:00 Vilniaus radijo stoties START FM eteryje vykusioje laidoje “LUNI valanda” mobilieji teoretikai pristatė savo paskaitą “Nebereikalingi kūnai”. Laidos įrašas ir paskaitos anonsas čia.

Žodžiai turi galią ne tik išreikšti tai, ką mes norime iškomunikuoti, bet ir sugeba veikti kaip laiko mašina, kuomet naudojami žodžiai simbolizuoja tai kas buvo, ko nėra ir kas mūsų gyvenime nesikartos. Vienas iš tokių žodžių yra vaikystė. Išgirdus žodį vaikystė galvoje gimsta labai daug minčių susietų su atsiminimais bei potyriais, tai be abejonės praeitį indukuojantis žodis. Taip jau esame sukurti, jog praeitis, kad ir kokia ji buvo, atsiminimuose dažniausia romantizuojama. Romantizavimas susietas su tuo jog stengiamės, o gal tyčia taip gaunasi, …

Paskelbus lietuviškojo komikso “Ilfas ir Petrovas Huculai” viršelį, pristatome jums ir patį komiską — pirmąjį puslapį iš būsimo komiksų rinkinio, kurį būtinai išleisime atskiro leidinio pavidalu.
Spustelėkite paveikslėlį ir jis padidės!