Knygų sąrašas visam gyvenimui
Geri Sovietų Sąjungos vaikai skaitydavo specialiai jiems adaptuotas didžiųjų komunizmo statytojų ir herojų biografijas, kurios būdavo pateikiamos paprastų pamokomų istorijų „iš gyvenimo“ ir idealizuotų prisiminimų forma. Todėl net ir augdamas 80-ųjų viduryje skaitydavau ploną knygutę apie neeilinį intelekto ir valios giganto Otto Schmidto – mokslininko akademiko, matematiko, astronomo ir Šiaurės tyrinėtojo – gyvenimą.
Tačiau labiausiai iš tos knygutės man įsiminė anaiptol ne pavojų kupini brandaus Schmidto žiemojimai Arktyje, o vienas keistas epizodas iš jo jaunystės. Schmidtas, matyt, jau tuomet nujautė, kad jam lemta tapti proto titanu (knygutė bylojo, kad jau gimnazijoje jis vienintelis sugebėdavo spręsti sudėtingiausius matematikos uždavinius, stebindamas mokytojus), todėl aktyviai ir nuosekliai tam ruošėsi. Svarbiausias strateginis žingsnis šiame pasiruošime buvo jauno Schmidto sudarytas sąrašas knygų, kurias jis būtinai turėjo perskaityti per savo gyvenimą.
Tačiau paskaičiavęs laiką, kurio prireiktų visų šių knygų perskaitymui, Schmidtas suprato, kad tam neužteks ne tik jo, bet ir dar kelių žmonių gyvenimų. Sukandęs dantis, jis pradėjo išbraukinėti mažiau svarbias knygas. Sąrašas ženkliai sumažėjo, tačiau realistiškų skaičiavimų rezultatas vis dar buvo ne Schmidto naudai – statistinės trukmės žmogaus gyvenimas buvo per trumpas šių žmonijos išminties klodų įveikimui. Schmidtas sutrumpino sąrašą iki absoliutaus minimumo, kuris vos tilpo į jo planuojamą nugyventi gyvenimą. Jei gerai atsimenu, knygutė nutylėjo, kaip jam vėliau sekėsi įgyvendinti savo skaitymo planą.
Ši tikra ar pramanyta istorija įsirėžė į mano atmintį taip stipriai, kad prisimenu ją kaskart, kai mane apima skaitymo manija ir suvokiu, kiek reikalingų, „būtinų“ knygų aš dar neperskaičiau. Tada man, apimtam nevilties, norisi sėsti ir sudaryti sąrašą, kaip tai padarė Otto Schmidtas – gal tada bent jau palengvės.
Kita vertus, kiek knygų Schmidtas būtų galėjęs perskaityti per tą laiką, kol jį sudarinėjo?
Kažkada, tolimoje paauglysteje, turėjau knygą, kuri, maniau visą gyvenimą bus mano gyvenimo knygų sąraše. “Voldenas arba gyvenimas miške”. Taip ir nutiko – ji vis dar yra tame sąraše. Bet dabar man daug įdomiau suprasti ne tai, kodėl ta knyga tuo metu man buvo tokia svarbi (o svarbi tuo metu ji buvo todėl, kad tuo metu svajojau praleisti gyvenimą miške). Prieš pora metų parsivežiau ją į savo butą ir gerokai nustebau, pamačiusi, kokias eilutes pieštuku toje knygoje pabraukiau tada, gilioje paauglystėje. Yra visgi priežastys, dėl kurių vienas knygas norisi turėti lentynoje visą gyvenimą, o kitas knygas pakanka pasiskolinti iš bibliotekos mėnesiui.
Beje, gal kas žinot, koks menininkas (-ė) kažkada darė kūrinį apie knygą – ieškodavo bibliotekose vienos ir tos pačios knygos, rinko puslapius, kuriuose skaitytojai dėl įvairių priežasčių braukė eilutes ir surinkęs(-usi) tokių puslapių kolekciją, išleido tą knygą, naudodamas (-a) tas subraukytas eilutes? Labai norėčiau pamatyti.
multikų sąrašas visam gyvenimui:
http://mults.spb.ru/mults/?p=15
ir t.t.
Aplink mano lovastali visada savo eiles laukia didziule kruva knygu, kurios tikriausia ir nebus atverstos, nebus suprastos. Kuo daugiau uzsibrezi-tuo maziau sugebi apziot, cia jau beabejones..
Teisingas paskutinis sakinys. Kartais planuodami sugaištame daugiau laiko negu punktams iš to plano įgyvendinti. O patį plano sudarymą užskaitom kaip labai rimtą darbą. Dar vakar planavau susidaryti knygų skaitymo planą, nes krūva susikaupė nemaža…spjoviau į tai ir griebęs pradėjau skaityti knygą, kuri plane tikrai nebūtų buvusi pirmoje vietoje…
Kažkodėl skaitydamas prisiminiau Sovietų sąjungoje egzistavusį “pečkurių inteligentijos” fenomeną. Žmonės, kurių darbas buvo prižiūrėti kaip puikiai kurenasi pečius, dienų dienas leisdavo prie jo skaitydami knygas…
Jo, Umberto Eco va mano, kad sąrašai padeda mums įveikti mirties baimę.
„Pečkurių inteligentija“ – super, nebuvau girdėjęs iki šiol. Intelektualai priverstinai, taip sakant :)
Mantai, prisidėk prie Karaso turinio, jaučiu, kad turi ką prisiminti ir pasakyti :)
Įdomus interviu, iš esmės tikra tiesa, susidarę sąrašą susikuriame fikciją jog būtinai turime atlikti sąraše išvardintus darbus, o tai yra tęstinumo/gyvenimo garantas pačiam sau, bent jau tiek kiek laiko reiks viską įgyvendint. Gal čia ir slypi visa profesoriaus Schmidto sąrašų esmė – jis taip mylėjo gyvenimą jog tokiu būdu bandė save įsprausti į rėmus bei susikurti tiksliai apskaičiuotą laiko matą (knygų sąrašą) – gyvenimo garantą…kartais sąrašų sudarymas tampa komišku, kaip pvz.Erlando Lue “naiviame.super” kur pagrindinis herojus sudarinėjo sąrašus visiems gyvenimo atvejams pvz.kiek gyvūnų jis yra matęs ir pan.,:)
ps.mielai prisijungsiu prie šio karaso, gal kažką įdomaus pavyks pasakyti, o gal kaip sako keturioliktoji Bokonono knyga, nepasakysiu “nieko” :)))
Jau girdžiu kalipso garsus :)
Ech… Vis dar “Broliai liutasirdziai”…. :)
Pakomentuokite!
Parašykite mums!
Viskas, kas susiję su Karasu:
karasas@karasas.lt
„Mobiliųjų teoretikų“ užsakymas:
teoretikai@karasas.lt
Login
Šiuo metu Karase
Naujausi komentarai
Mūsų karaso vampiteriai
Karaso vietos