Einam į kiemą?
Bet… ką mes ten veiksim? Neturime mobiliųjų telefonų, kompaktinių diskų ir grotuvų, kompiuterinių žaidimų — apie ką kalbėsim? Kieme dvi metalinės pastogės-musmirės, aplankstytos supynės, krepšinio aikštelė su lankais be tinklelio ir suoliukai su peiliuku išraižytais pranešimais rusų kalba. Po langais kieme stovi trys “Žiguliai” ir du “Moskvičiai” — ir mes puikiai žinome, kas jų savininkai. Dabar 9-ojo dešimtmečio vidurys ir mums nedaug metų…
Taip, dalyvavimas tokiame kieme, be abejo, ypatingas potyris. Tai būdavo iššūkis, kurį priimdavome be užuolankų ir su visa reikiamu kūrybiniu užtaisu. Vakare grįžęs namo parsinešdavai saują dalyvavimo “socialiniame kiemo tinkle” įrodymų — mėlynės, nubalnotos alkūnės ir keliai, tepalo dėmės ant kelnių, apdegę antakiai… Nebuvo jokių kitų mobilizuojančių ryšio priemonių išskyrus telefoną, todėl mes patys ir įveiksmindavome tarpusavio ryšius savimi. Jokių tarpininkų. Jokių avatarų.
Taigi, koks planas šiandienai? Gal einam į geležinkelio depą palandžiot po garvežių kapines? O jeigu pasiimtume žvakių ir įlįstume į daugiabučio šiluminį mazgą pro neužsidarantį langelį ir paieškotume įdomybių ten? O gal į statybas “karabito”?
Nu bet kažin ar tada buvo pas visus laidiniai telefonai… Akmenukai į langą, skarbonkės su vielytėmis, dar į radiatorius padaužyt beveik morzės abecele… O pas mus tai net musmirių ir smėlio dėžių nebuvo, o krepšinio lankai – tik mokykloje :)
oi pamenu… padidinimo stiklas, “tuku-tuku už visus”, karbidas slapčia nukniaukamas būdavo tuo metu kai rūsyje suvirintojas tvarkydavo kiaurą vamzdį, o vasarą į geležinkelio depą eidavom “gazirofkės” gerti iš metalinio kriūzo, gaudynės ant blokų, po kuriais mazuto laikyklos…
Primena nostalgija vienam is pasibaigusiu laikmeciu. Zinoma, ir as su tam tikra niuria nuotaika pastebiu pro langa tuscius kiemus. Na kaip, nera jie tusti, pilni masinu, kurios okupavo netgi vaiku zaidimo vietas. Ryte budavo papusryciauji ir i kiema, pareini saulei nusileidus. Tai 12 pagaliuku zaidimas, tai sekretu darymas, tai karas su bernais ( mediniais sautuvais). Dabar vaikai nebemoka zaisti kieme, jiems trukdome mes, tik mes. Su savo inirtingu spoksojimu TV, su diegimu to, kad tureti kompa darosi labai svarbu, su beprotisku viso ko pirkimu ir nesuvokimu, kad tai tik formuoja atstuma tarp musu ir musu vaiku. Kalbam apie kiemo zaidimus, bet mes patys nebemokame susitike tuose kiemuose kalbetis, geriau “taipinam” ……
[...] Einam į kiemą? (karasas.lt) [...]
nostalgija pavojingas dalykas, ypač medijuotame pasaulyje, kur nebeaišku ar čia tavoji nostalgija, ar įžiebta medijų, o gal tiesiog susiformavusi kaip troškimas veikiant masinėms medijoms.
Ta progra rekomenduoju pažiūrėti du jaunų menininkų (fotografijos ir medijos meno katedros studentų) videodarbus čia. Abu paremti vaikyste kaip fikcija, tačiau visiškai skirtingai ją konstruoja.
Jei, gerbiamas Vytautai mediumai, skaitei pirmą įrašą šioje „realybėje“, gali numanyti, kad kaip tik ne apie nostalgiją čia kalba :) Bet pamenu, be abejo, kad sakei, jog ir pati atmintis yra pavojingas ir sąmonę apkraunantis dalykas :)
Kompiuteris – pats geriausias kiemas!
šiaip ar taip, atminis tam ir atmintis, kad atsiminti, išsaugoti, vertinti…. priklauso kam ją naudojame. Kai viską sudėliojame į tam tikrus topikus viskas paprasčiau atrodo, tada ir prisiminimai tampa sustojusiomis akimirkomis skubėjimo apimtoje šiandienoje
Šiaip visas „Atminčių bendruomenės“ projektas gimė iš išvados, kad tam tikra prasme mes esame tai, ką mes atsimename, ir tam, kad suvoktume, kas esame, turime aktyvuoti ir aktualizuoti savo atmintį.
Skaitydamas prisiminiau vieną troleibuse nugirstą pokalbį. Kalbėjo maždaug 10-12 metų berniukai, pokalbis buvo maždaug toks;
- Tai kelintą eisim žaist krepšinio, kada tu gali?
- Tai po pamokų iškart, grįžtu namo ir lekiam žaist.
- Na gerai, bet ne iškart, pas mane interneto greitis tik nuo 17val.geras žaidimui tinkle…..
Taip taip taip “einam į kiemą“ – slaptažodis, nukreipiantis tiesiai į vaikystę.
Paauglystėje „tuku tuku gaudynes“ pakeisdavo slapti bėgimai iš namų pro balkoną (pasidarius iš supynių kopetėles ir visą tą sistemą pritvirtinus karabinais) ir grįžimais ryte, kai už kelių min ateidavo mama žadinti ir ruoštis į mokyklą.
O koks planas šiandien? Šiandieną atrakcijos ramesnės. Panašus jausmas pagavo šią žiemą degant gedulo žvakutę prie Valdovų rūmų, kai kaip tyčia pražygiavo veikėjas su savo karžygiškom dainom.
O kasdienybėje šiuo metu atakcijas pakeičia retkarčiais maisto gaminimas ant pečiaus, sniego kasimas, žygiavimas per ežerą iki kito rajono, ir pastarosiom dienom, užšalus vandens sistemai – lingavimas su kibirais pirmyn atgal parsinešti vandens iš kaimynių močiučių, kurių namai kvepia sausainais ir obuolių sultimis bei trumpais, bet man labai reikšminais pokalbiais. Tokios tos atrakcijos šiandien. Visai kitokio pobūdžio, nei nutrūktgalviški bebaimiai vaikų žaidimai, bet jausmas pagauna panašus.
Pakomentuokite!
Parašykite mums!
Viskas, kas susiję su Karasu:
karasas@karasas.lt
„Mobiliųjų teoretikų“ užsakymas:
teoretikai@karasas.lt
Login
Šiuo metu Karase
Naujausi komentarai
Mūsų karaso vampiteriai
Karaso vietos