Norėjau nuasmeninti savo patirtį ar jos dalyvavimą kolektyvinėje atmintyje, bet to padaryti nepavyko. Manau, skambėsiu kaip ir daugelis kitų, mintimis besidalinančių Karaso erdvėje. Desperatiškai bandysiu praeities matymu būti unikalus ir sukonstruoti patrauklią savo atminties viziją, taip reabilituodamas šiandieninį „aš“.
Daugumai labai gerai pažįstamame internetiniame socialiniame tinkle atviru klausimu paprašiau savo profilyje turimų draugų ir pažįstamų pasidalinti nostalgiškais prisiminimais apie objektus ir ritualus siekiančius TSRS laikus. Rezultatai mažų mažiausiai nustebino ir privertė permąstyti savo patirtį, kuri, matyt, netraktuotina kaip atmintis, o panašesnė į fragmentuotą nostalgišką iliuziją. Apie pačius atsakymus nerašysiu, tik …

A gradual change takes place in our approach and aesthetic judgment, according to the well-known rule that something regarded at first as ugly later becomes ridiculous, then amusing, then interesting, even charming and finally beautiful.
Andrzej Banach
“TECHNOLOGY FROM THE ATTIC”
Žurnalas PROJEKT, Warszawa, 1968
Senelis tarybiniais laikais prenumeruodavo daug meno žurnalų – tikriausiai beveik visus įmanomus meno žurnalus, kuriuos įmanoma buvo užsiprenumeruoti Tarybų Sąjungoje. Prieš porą metų nusprendžiau apvalyti namus nuo nereikalingų daiktų pertekliaus, tad daug tokių meno žurnalų nusprendžiau išmesti į makulatūros konteinerį. Senelis gan nenoriai palaimino tokią mano iniciatyvą, o aš …

Žvelgiant į praeitį vis atrodo, kad ji neįsitelpa jokiuose rėmuose. Sunku įvardinti prisiminimus žodžiais, lyg reiktų apibūdinti kvapą žmogui, kurio jis neužuodžia. Netgi sunku atskirti, kas buvo realiai įvykę, o kas tik mano galvoje. Prisimenu sausio 13-osios tankus, važiuojančius per kiemo smėlio dėžę prie mano namų.. Kaip plaukiau Neryje ant ledo lyties, o tėvai laimingi šypsojosi ant tomis labai gražiomis, kaip man tada atrodė, plytelėmis dengtos krantinės..Taip pat 2-3 metrų kiškį labai ilgomis ausimis, kuris tiesiog atsirado ant gatvės prie sodų ir vėl ištirpo ore, tada kiek nusigandau… Lyg …

Pirmoji profesija, kuri mane sužavėjo, ir kurią aš išsirinkau kaip savo ateities tikslą, buvo šiukšlių sunkvežimio vairuotojas. Turbūt tai atsitiko todėl, kad kai išgirsdavau pratisą automobilio signalo „pypinimą“, tuoj pat puldavau prie virtuvės lango stebėti vyksmo, vykstančio chruščiovinių daugiabučių kieme. Šiukšlių sunkvežimis atvažiuodavo kiekvieną darbo dieną apie 8 val. vakaro, ir stovėdavo kieme apie 5 minutes, žmonės iš trijų daugiabučių, puldavo bėgti su spalvotais kibirais link nekantraujančio sunkvežimio, kad per duotą laiko tarpą spėtų atsikratyti atliekomis. Dabar matyt galima pasakyti, kad mane tuomet labiausiai sužavėjo tas savotiškas kiemo bendruomenės „flash-mob‘as“ …

Mano krikštatėvis yra sakęs, kad jaunystėje viena iš svajonių buvo nusipirkti „Žigulius“. Niekada nepamiršiu tos dienos kai jo svajonė išsipildė. Jis jau buvo suaugęs vyras su žmona ir vaikais, o Lietuva skaičiavo pirmuosius nepriklausomybės metus. Jaunystės svajonė buvo taip giliai įsišaknijusi jog „Žiguliai“ vis tiek atsidūrė jo garaže. Kaip ten bebūtų daugumai tiek „Žiguliai“, tiek kiti sovietiniai automobiliai (aplamai visi sovietmečiu gaminiai) tapo pačios ideologijos simboliais, kurių skubėjome atsikratyti. Atsikratėme pakankamai greitai. Viską sulaužėme, išmetėm, trynėm iš atminties. Tačiau atsiminimai, ypač vaikystės, sugrįžta su tokiu galingu nostalgijos užtaisu, kad negali …