Daugumai labai gerai pažįstamame internetiniame socialiniame tinkle atviru klausimu paprašiau savo profilyje turimų draugų ir pažįstamų pasidalinti nostalgiškais prisiminimais apie objektus ir ritualus siekiančius TSRS laikus. Rezultatai mažų mažiausiai nustebino ir privertė permąstyti savo patirtį, kuri, matyt, netraktuotina kaip atmintis, o panašesnė į fragmentuotą nostalgišką iliuziją. Apie pačius atsakymus nerašysiu, tik paminėsiu, kad aktyvumas (į klausimą atsakė virš 180 asmenų) ir nuoširdumas tik dar labiau paskatino domėtis nostalgijos fenomeno emociniais aspektais, formuojant rinkodaros ir dizaino koncepcijas naujuose pramonės gaminiuose ir medijose. Tačiau šiame tekste apsistosiu ties savos patirties fikcijomis atmintyje.

Filtruodamas asmeninius nostalgijos klodus išskyriau iš pirmo žvilgsnio gana padriką grupę objektų bei ritualų ir tik vėliau pastebėjau, kad kai kurie iš jų turi tam tikrus prasminius ryšius. Šios prasmės, žinoma, taip pat yra fikcijos ir tik dabar vis dažniau suprantu, kad kai kurie man svarbūs daiktai signalizavo apie tuo metu vaikui nesuvokiamą, bet esamą, uždangą ar gėrybes už jos. Šis atstumas iki siekiamybės reiškėsi labai skirtingais aspektais, bet šįsyk drįstu kalbėti tik apie daiktus.

Kiemuose rasti ir kurti Sekretai – paslaptingi dvimačiai paviršiai žavėjo savo neprognozuojamu rezultatu ir tuo pačiu metu kėlė tam tikrą nerimą dėl grožio, kuris galimas tik per atstumą. Stiklas ir buvo toji riba, skirianti realybę nuo nepasiekiamo turinio po juo. Tai tarsi vizualus ir asmeniškas tekstas, kuris yra paslėptas žemėje ir kurį reikia tyliai rasti, kaip viską tais laikais. Turinys, dėl santvarkos subtilybių, ne visada būdavo užpildomas tik natūralios gamtos elementais ir tikrai ne be priežasties svarbiais sekretų atributais tapo industrinės produkcijos elementai, tokie kaip: kamšteliai, saldainių popierėliai ar folijos likučiai. Pramoninių gėrybių svarba reiškėsi ir metafizinėje norų ar stebuklų erdvėje, kaip, pavyzdžiui, bandymas suskaičiuoti dešimt juodų Volgų ar gauti retą ir laimę nešančią dviejų dolerių kupiūrą. Nors oficiali vadžia ir oficiali kūrybą apie dolerį turėjo kitokią nuomonę, dauguma jo siekė, laukė ir svajojo.

Be priežasties pasidalinsiu kažkada per BBC radiją girdėtu ideologiškai tvirtu Sergėjaus Mihalkovičiaus eilėraščiu…

РУБЛЬ И ДОЛЛАР

Американский доллар важный,
Который нынче лезет всем в заем,
Однажды
C советским встретился рублем.

И ну куражиться и ну вовсю хвалиться:
“Передо мной трепещет род людской,
Открыты для меня все двери, все столицы,
Министры и купцы, и прочих званий лица
Спешат ко мне с протянутой рукой.
Я все могу купить, чего ни пожелаю,
Одних я жалую, других – казнить велю,
Я видел Грецию, я побывал в Китае, -
Сравниться ли со мной какому-то рублю?..”

“А я с тобой не думаю равняться”, -
Советский рубль сказал ему в ответ.
“Я знаю, кто ты есть, и если уж признаться:
Что из того, что ты увидел свет?!

Тебе в любой стране лишь стоит появиться,
Как по твоим следам нужда и смерть идут.
За черные дела тебя берут убийцы,
Торговцы родиной тебя в карман кладут.

А я народный рубль, и я в руках народа,
Который строит мир и к миру мир зовет,
И всем врагам назло я крепну год от года.
А ну, посторонись – Советский рубль идет!”

Сергей Михалков, 1952 год

Grįžtant prie Volgos, galima pastebėti, kad mus apie produktą, žaislinį Volgos modeliuką, informavo ideologiškai nesuvaldytas grafinis įpakavimo sprendimas, kuriame matome Milicininką, rodanti amžinai „žalią“ šviesą Volgos vairuotojams, juk ne paslaptis, kad ir sovietų sąjungoje būta „lygesnių kiaulių“.

Iliuzijos ir norai, neturėdami paklusti vyraujančiai ideologijai, intuityviai, o gal net refleksyviai jai prieštarauja. Taigi dar vienas nutolusios ir paslėptos vakarų simbolikos reiškimasis buvo archetipiniais Ford A (GAZ A ) modeliukais ar rožyčių inkliuzais pavarų perjungimo svirties antgalio adaptacijose. Tada man buvo nesuvokiama kaipgi toje stiklo, o tiksliau epoksido masėje, atsiranda šie stebuklingi objektai. Ir tai tik labai tiesiogiai man, kaip vaikui, leido suprasti, kad nesuniokojus tokio objekto tikslas yra nepasiekiamas, kad trokštami dalykai yra įšaldyti ir nežinia kada bus pasiekiami. Šiandienos fikcija man akivaizdžiai rodo, kiek daug čia būta aliuzijų į santvarkos postuluojamus siekinius, susijusius su komunizmo įgyvendinimu, ir kaip sunku tada, rodės, įsivaizduoti net socializmo nuvertimą. Ломать не строить.

Kitas nutolusio siekinio pavyzdys buvo kaleidoskopai, hipnotizavę savo trimatiškumu, ir kėlė ne mažesnį susidomėjimą už stiklo esančio turinio judesio efektais. Matyt, šis nutolimas sąlygotas tų nesuprantamų gamybos procesų, kaip ir laivų atsiradimas buteliuose (ir vėl nepasiekiamų) ar lelių ва́нька-вста́нька negebėjimas griūti.

Paskutinis nuotolio ir politikos prisiminimas apie santvarkai palankiai sukonstruotą edukacinį žaidimą stuku stuku paliekamas visiškai atviras…

Mantas Lesauskas

šaltinis 15min.lt

15min.lt atskleidė slaptą operaciją, kurios metų Vilijampolės turguje sulaikyta su teroristų grupuote Al-Qaeda susijusi ponia Malika. (Žiūrėti prierašą po fotografija).

Andrzej Banach
“TECHNOLOGY FROM THE ATTIC”
Žurnalas PROJEKT, Warszawa, 1968

Senelis tarybiniais laikais prenumeruodavo daug meno žurnalų – tikriausiai beveik visus įmanomus meno žurnalus, kuriuos įmanoma buvo užsiprenumeruoti Tarybų Sąjungoje. Prieš porą metų nusprendžiau apvalyti namus nuo nereikalingų daiktų pertekliaus, tad daug tokių meno žurnalų nusprendžiau išmesti į makulatūros konteinerį. Senelis gan nenoriai palaimino tokią mano iniciatyvą, o aš bandžiau palaužti jo abejones argumentais apie tai, kad šiais Google ir Wikipedijos laikais popierinės informacijos kaupimas nebėra tikslingas, o be to toks daiktų perteklius namie atima erdvę, kaupia dulkes, sukuria palankias sąlygas veistis parazitams ir galų gale slegia energetiškai. Juolab man buvo sunkiai suvokiama, kokia nauda buvo prenumeruoti rumuniškus „Arta“ ir vengriškus „Muveszet“, jei šių kalbų niekas nei šeimoje, nei pažįstamų tarpe tikrai nemokėjo. Vienintelis paaiškinimas buvo tai, jog prie Sovietų Sąjungoje tvyrojusio informacijos bado bet kokia informacijos nuotrupa apie Vakarų meno tendencijas turėjo būti gaudoma tarsi gryno oro gurkšnis tvankiame kambaryje. Kadangi vakarietiška periodika itin retai rasdavo kelią į tarybinę Lietuvą, informacijos apie naujausias moderniojo meno tendencijas būdavo ieškoma „arčiau vakarų“ esančių sosialistinių šalių spaudoje. Čia galbūt ir iškyla paaiškinimas, kodėl mano senelis ir kartu beveik visa senoji lietuvių menininkų karta dažniausiai nesugeba ir nenori suprasti postmodernaus meno – juk informacija būdavo absorbuojama tik per paveiksliukus, šalia kurių tekstai buvo parašyti nesuprantamomis kalbomis. Tad nekalbant apie postmodernizmą, kurio suvokti neįmanoma be teksto ir konteksto, modernizmo suvokimas taip pat likdavo tik paviršutinis – grynai formalus (vizualinis).
Tuomet, mesdamas lauk makulatūrą, nusprendžiau pasigailėti tik lenkiškų žurnalų „PROJEKT“. Mane šie žurnalai sužavėjo savo puikiu maketu, puikiu viršelių dizainu ir puikia (kaip tiems laikams) spaudos ir iliustracijų kokybe. Viskas tuom ir pasibaigė – estetinėmis kategorijomis besivadovaudamas ir daug nesigilindamas iš krūvos senų žurnalų atrinkau „Projektus“, grubiai surūšiavau pagal metus, ir užsandėliavau „ateities kartoms“ su mintimi, kad galbūt kada nors, turėdamas daugiau laiko, pavartysiu vieną kitą numeriuką.

Bet šį kartą kalbėsiu apie kai ką kitą nei pirmojoje pastraipoje. Aš tiesiog jaučiau būtinybę įvesti mane inspiravusią teksto nuotrupą į susiklosčiusių aplinkybių kontekstą, kad pats sau ir kitiems paaiškinčiau, kokiu būdu man kilo mintis parašyti šį rašinį. Be to, neseniai perskaitęs A. Andriuškevičiaus straipsnį „Kur šiuo metu yra tekstas?“ nusprendžiau leistis į eksperimentinę-rašytinę „kelionę“, tam, kad pats nustebčiau pamatęs, kurioje vietoje atsiduria „siūlo galas“.

Taigi, šiandien išaušo ta diena, kai pervertinėdamas neplanuotai po ranka pasitaikiusį atsitiktinį 1968 m. numerį atradau, jog dalis tekstų šiame žurnale yra išversti į man suprantamą anglų kalbą! Negana to, pirmas atsitiktiniai mano perskaitytas straipsnis pasirodė ganėtinai įdomus ir aktualus.
Tai buvo straipsnis apie parodą „Technika z myszką“ („Technika iš palėpės“) Varšuvoje, kurioje buvo eksponuojami XIX a. pab. – XX a. pr. industrinio dizaino pavyzdžiai.

Visų pirma, vos perskaičius straipsnį, mane apėmė mintys apie cikliškumą – juk mane dabar skiria labai panašus laiko tarpas nuo šio žurnalo išleidimo metų, toks tuomet skyrė šį straipsnį nuo jame aprašomų objektų, o be to, mano emocinis santykis su šiuo žurnalu turbūt labai panašus kaip ir straipsnio autoriaus su aprašomąja paroda. Straipsnio pavadinimas „Technology from the attic“ man pavirto į „Article from the attic“, rastą „Magazine from the attic“ puslapiuose. Tad norom nenorom pradėjau tikėti lemtingais atsitiktinumais, nes tikrai negalėjau numatyti ar suplanuoti tokio dalyko, kad kažkoks atsitiktinis straipsnis, netyčia perskaitytas „makulatūroje“, taip sukrės mano vaizduotę, o tas paprastas, bet gražiai sukonstruotas sakinys ims dėlioti į stalčiukus mano paties išsibarsčiusias idėjas:
Something regarded at first as ugly later becomes ridiculous, then amusing, then interesting, even charming and finally beautiful.

Žurnale rašoma, kad eksponuojami daiktai dar nėra pakankamai seni ir nėra pasiekę antikvarinės vartybės statuso, taip pat kaip ir šis žurnalo numeris dabartiniame laikotarpyje – dar nėra nukeliavęs į retų leidinių skyrių. Čia taip pat išjuokiama XIX a. eklektizmo maniera viską gausiai dabinti „kičine“ ornamentika, tačiau žavimasi „Art Noveau“ reklaminiais plakatais. Prisiminiau, kad kaip tik tuo metu Vakaruose hipių judėjimas populiarino „Art Noveau“ stilistikos įkvėptą psichodelinį plakatą, ir straipsnio autorius šias tendencijas turbūt buvo pastebėjęs.
Tačiau kažin, ką straipsnio autorius pasakytų dabar apie „steampunk“ dizainą, atsiradusį tada, kai minimalizmo ir aerodinaminių formų iškankinti romantikai ėmė ilgėtis technologinės eros pradžios laikų žavesio. O juk ir tas kosminis 60-ųjų futurizmas dabar jau turi beveik tiek pat „šarmo“ kaip ir XIX a. „steampunk‘as“.
Bendrai paėmus, ta retrospektyvizmo tendencija mus turbūt persekioja jau nuo Renesanso laikų, kai visa viduramžių estetika buvo paniekinamai pakrikštyta „Gotika“, o naujojo meno etalonu tapo Senovės Romos imperijos laikų architektūra ir skulptūra, ką vėliau vėl pakeitė XIX a. suklestėjusi neogotika. Todėl straipsnyje atrastą sakinį nutariau šiek tiek praplėsti, kad gautųsi kilpa, ir ši kilpa pagal idėją turėtų tęstis amžinai:
Interesting then charming then beautiful then popular then starting to decline then becomes ugly then ridiculous and amusing then interesting then charming then beautiful then etc…

Pirmiausia man kilo asociacijos ne tiek su industriniu ar grafiniu dizainu, kiek su aprangos istorija ir mada. Ir labiausiai tai padėjo reflektuoti savo paties išvaizdos pokyčius. Prisiminiau, kaip man septintoje klasėje juoką keldavo seni hipiai, tebenešiojantys kliošines kelnes, ir kaip jau būdamas dvyliktoje, karštligiškai ėmiau ieškoti, kur tokias kelnes įsigyti.
Neseniai tvarkiau savo rūbų spintą ir, atradęs savo devynerių metų senumo „kliošus“, ilgai sprendžiau beveik hamletišką dilemą – išmesti, susiaurinti. O gal geriau laukti, kol „retro-kilpa“ grįš ir užsandėliuoti juos kur nors giliau – „ateities kartoms“? Nes juk ir truputį gaila – tuomet už juos atidaviau beveik visas savo studentiškas santaupas, atsiranda dar ir kiti sentimentai – su jais tranzavau į regio festivalį, ėjau į ne vieną gerą vakarėlį, pasimatymą ar šiaip pasišlaistymą gatvėmis ir ne vieną kartą dėl jų išklausiau piktas „marozų“ replikas. Vėliau, paėmęs dabar nešiojamų siauručių džinsų porą, sustingau ties panašia dilema – jiems juk jau ketveri metai! Nejaugi jie vis dar tebemadingi? Jei jie tebemadingi, tai kiek laiko jie dar bus madingi? O kas bus po to? Gal nereikės laukti dešimties metų, kad kliošai vėl grįžtų į madą? Gal juos galėsiu apsimauti jau kitąmet? Tad palydėjau kelnes atgal į stalčių, perfrazuodamas Karlsoną ir Mažylį – „Jos išėjo iš mados, bet žadėjo sugrįžti“.
Žinoma, kelnės – dar ne viskas, ir, išvis, kliošai nėra geriausias pavyzdys – mačiau, kad tam tikra hipsterių ir indie scenos žvaigždžių kategorija, orientuota į pseudo-60-ųjų stilistiką, juos šiandien mielai dėvi. Yra dar daugybė kitų niuansų, nuo kurių priklauso apranga – kaip kad metų sezonas, klausoma muzika (kuri pas mane irgi keičiasi kas sezoną), nuotaika ar net šukuosena – nors ir ausinėse groja Hendrix‘as, bet juk nedėvėsiu dabar kliošų prie savo „Hitlerjugendiškai“ nuskusto pakaušio. Ankščiau drabužis buvo laikmečio ženklas, rodantis tavo statusą, priklausomybę tam tikrai žmonių grupei ir šiuolaikiškumą, bei vėliau padedantis istorikams nustatyti epochą, kurioje buvo nutapytas tavo portretas ar padaryta tavo nuotrauka. Dabar drabužis nebeprivalo atspindėti dabarties – mada dažnai semiasi idėjų iš praeities ir apranga pavirto į neverbalinę kalbą, kuria mes pasakome aplinkiniams ne tik tai, kas mes tokie esame, bet ir praneša, kuri istorinė epocha mums šiandien labiausiai prie širdies.

Sausio 19 d. 14 val. 45 min. Kaune, Pašilės g., trys jaunuoliai, grasindami M.P. (gimęs 1994 m.) pripurkšti į akis dujų, jį sumušė, bei pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Materialinis nuostolis – 800 litų.

Vasario 8 d. 16 val. 30 min. Vilniuje, Žemynos g., prie namo, grupė jaunuolių sumušė M.P. (gimęs 1994 m.), kuris dėl galvos smegenų sukrėtimo paguldytas į ligoninę.

Vasario 10 d. 15 val. 40 min. į Vilniaus ligoninę iš Vilniaus, P.Žadeikos g., namų, pristatytas ir dėl durtinės žaizdos krūtinėje paguldytas M.P. (gimęs 1982 m.), kuris paaiškino, kad tą pačią dieną 15 val. 30 min. susižalojo peiliu. Įvykio aplinkybės tikslinamos.

Kovo 17 d. 22 val. 30 min. Pagėgiuose, Žemaičių g., iš matymo pažįstamas jaunuolis, grasindamas A.L. (gimęs 1990 m.) peiliu, pagrobė jo automobilį „BMW 525″ (pagamintas 1996 m.). Materialinis nuostolis – 8600 litų. Kovo 18 d. 0 val. 15 min. minėtas automobilis surastas Pagėgių sav., Natkiškių k. Įtariamasis neblaivus (1.85 prom. alkoholio) M.P. (gimęs 1987 m.) atvesdintas į Tauragės aps. VPK Pagėgių PK.

Balandžio 3 d. apie 20 val. Kaune, Vytauto pr., autobusų stotyje, dėl viešosios tvarkos pažeidimo sulaikyti du neblaivūs asmenys, kurie, sodinant į tarnybinį automobilį, pasipriešino policijos pareigūnams bei rankomis sudavė tarnybos metu uniformuotiems Kauno aps. VPK Patrulių rinktinės patruliui R.D. (gimęs 1983 m.) į galvą, o tos pačios tarnybos vyresniajam patruliui A.J. (gimęs 1969 m.) į veidą. Įtariamieji neblaivūs V.O. (gimęs 1981 m.) (1,97 prom. alkoholio) ir M.P. (gimęs 1981 m.) (1,93 prom. alkoholio) uždaryti į areštinę. Pareigūnai dėl sumušimų į medikus nesikreipė.

Balandžio 29 d. 21 val. 10 min. Klaipėdoje, Vingio g., prie namo, keturi jaunuoliai, grasindami M.P. (gimęs 1995 m.) ir L.B.(gimęs 1995 m.) peiliu, atėmė du mobiliojo ryšio telefonus. Bendras  materialinis nuostolis – 900 litų.

Papasakok ką blogo nuveikė tavo inicialai: http://www.policija.lt/lt/salies-ivikiu-suvestine

Šį rudenį nuvykau į tą vietą po kokių 6 metų pertraukos. Visa ta galybė neįvardijamų dalykų ir neaprėpiamų erdvių ir kvapų iš vaikystės sutilpo į tokius mažus kambarėlius (o jie kažkada atrodė tokie erdvūs) ir keletą esminių daiktų. Pagalvojau, kad augti tai ne tik iki 1,7m., o augti be sustojimo – pasijaučiau kaip milžinas mažame namelyje, kuriame baisu ką ne taip pasisukus užminti.

Praeitis dedasi į dėžutę, kuri mažėja su laiku, bet dūmų viduje daugėja ir tirštėja. O dar kai pagalvoji, jog daugumai mums teko augti vienodose dežutėse, supant vienodiems daiktams, pasidaro įdomu, koks kito taip pat atrodančios dėžutės kvapas. Nuostabu, kad ne tas pats! Kaip kažkada paprašė manęs artimas draugas, kad jei jis numirtų, kai aš dar būsiu gyva, kad užrašyčiau ant jo antkapio – “Ačiū dievui, kad visi mes skirtingi”.

Pirmoji profesija, kuri mane sužavėjo, ir kurią aš išsirinkau kaip savo ateities tikslą, buvo šiukšlių sunkvežimio vairuotojas. Turbūt tai atsitiko todėl, kad kai išgirsdavau pratisą automobilio signalo „pypinimą“, tuoj pat puldavau prie virtuvės lango stebėti vyksmo, vykstančio chruščiovinių daugiabučių kieme. Šiukšlių sunkvežimis atvažiuodavo kiekvieną darbo dieną apie 8 val. vakaro, ir stovėdavo kieme apie 5 minutes, žmonės iš trijų daugiabučių, puldavo bėgti su spalvotais kibirais link nekantraujančio sunkvežimio, kad per duotą laiko tarpą spėtų atsikratyti atliekomis. Dabar matyt galima pasakyti, kad mane tuomet labiausiai sužavėjo tas savotiškas kiemo bendruomenės „flash-mob‘as“ vykstantis reguliariai kiekvieną vakarą pasigirstant „mi“ natai ir atsikartojantis tarsi aidas visame Žirmūnų mikrorajone. Šiukšlių mašinos vairuotojas turbūt turėjo jaustis tarsi dievas, lengvu mygtuko paspaudimu išjudinantis mases žmonių, todėl juo ir norėjau būti. Dar pastebėjau, kad vėliau, atsiradus konteineriams, kieme išnyko bendruomeniškumas. Šiukšlių išmetimas buvo savotiškas namo gyventojų grupinis ritualas, kurio metu, galėdavai pamatyti visus savo kaimynus vienoje vietoje, dažnai žmonės iš anksto lūkuriuodavo šalia laiptinių, aptardami dienos aktualijas. Šiukšlių žmonės išmedavo mažai ir šiukšlių maišų tuomet niekas dar nenaudojo, tad galėdavai matyti kas ką išmeta ir daryti išvadas apie savo kaimynų valgymo įpročius pagal tokius artefaktus kaip bulvių lupenos arba supelijusi duona, kurią reikėdavo išmesti atskirai – į cinkuotą kibirą pakabintą ant sunkvežimio šono (matomai kibiro turinys būdavo perduodamas kokiam nors paukštynui ar kiaulių fermai), kartą net gavau barti nuo senyvo amžiaus kaimyno ir išklausyti moralą apie nepagarbą duonai, kai šis pamatė, kaip išmetinėju beveik visą kepalą.
Kai kibirų turiniai būdavo jau iškratyti į sunkvežimio užpakalyje esantį lovį, vairuotojas įjungdavo presą, kad šis supresuotų atliekas į didžiojo konteinerio vidų, žmonės iš lėto eidavo namo, su palengvėjusiais nešuliais ir sąžinėmis – tarsi maldininkai po šventos komunijos ar išpažinties.
Tačiau kažkodėl toks mano profesijos pasirinkimas niekam iš artimųjų nekėlė didelio džiaugsmo, ir nepaisant tokio mesianistinio mano įsivaizdavimo, buvau perkalbėtas pasiieškoti sau kažko kito.

Tad neužilgo, patyrinėjęs visuomenės lūkesčius, ir pagautas komunistinei ideologijai būdingo entuziazmo ir noro drastiškomis priemonėmis pakeisti pasaulį, sumasčiau, kad užaugęs patapsiu medžiotoju – nes reikia išžudyti visus vilkus, kurie tarybiniuose multikuose vis skriaudžia ir neduoda ramiai gyventi taikingiems zuikiams. Bet čia vėl buvau priverstas atsikratyti savo Čegevariškų svajonių apie svieto lyginimą, kai vaikų darželio auklėtoja išaiškino, kad ne viskas yra tiesa, ką per multikus rodo, kad vilkas – tai daugiau metafora (vaizduojanti buržujus, banditus, ar šiaip asocialius asmenis), ir kad vilkai iš tikrųjų yra „miško sanitarai“ gelbstintys zuikių populiaciją nuo ligų, ir valantys mišką nuo lavonienos. Tad svajonių profesijos paieškos tesėsi toliau.

Kadaise pas mus viešėjo giminės iš Amerikos. Mums, tarybinės Lietuvos gyventojams, giminės iš Amerikos tuomet buvo tas pagrindinis, jei ne vienintelis ryšys, rišantis mus su anapus geležinės uždangos egzistuojančia vakarų civilizacija. Jie mums atveždavo džinsų, kedų, marškinėlių su šilkografiniais piešiniais, cinamoninių kramtoškių ir įvairių kitokių menkaverčių smulkmenų, kurios eiliniam tarybų sąjungos piliečiui būdavo nepasiekiamos. Tačiau vėliau, jau subrendęs padariau išvadas, kad ši humanitarinė misija, kadaise teikusi mums tiek džiaugsmo ir vilčių, mūsų mieliems giminaičiams greičiau buvo viso labo puiki proga atsikratyti seno šlamšto. Pas mus dažniausiai atkeliaudavo jų asmeniniai drabužiai, kurie amerikoje būdavo jau išėję iš mados. Taip pas mano tėvus, kartu su disko eros švarkais ir kaklaraiščiais, 1984-ais metais atsidūrė disko muzikos plokštelių kolekcija. Nei aš, nei mano tėvai, tos muzikos per daug nesiklausė, tačiau tų plokštelių viršeliai su grupių ir diskotekų nuotraukomis man buvo žymiai įdomesni, nei tarybinės vaikiškos knygelės apie žvėrelius.
Mano mėgiamiausias albumo viršelis buvo “Village People – live & sleazy”. Viršelyje buvo nuotrauka, kurioje šeši pikti vyrai vaizdavo šešis skirtingų profesijų atstovus.
Kai į svečius ateidavo kaimynų vaikai, vietoj to, kad žaistume su mašinėlėm ir plastmasiniais kareivėliais, ištraukdavome „Village People“ LP iš plokštelių lentynos, ir valandą baksnodami pirštais į nuotraukas ginčydavomės, kuris kuriuo norime būti.
Kurį laiką niekaip negalėjau apsispręsti, kuriuo iš jų norėčiau tapti užaugęs , nes man patiko ir kaubojus ir baikeris ir statybininkas ir kareivis ir policininkas, tik indėno profesija niekados manes netraukė, nes nenorėjau gyventi nuogas miške, man nepatiko tas kvailas apsikarstymas plunksnomis, akmens amžiaus įrankiai, neskaičiau knygų apie Vinetu ir nežiūrėjau nuobodžių DDR gamybos „Easternų“, o kai vaikai kieme žaisdavo indėnus, visuomet būdavau negausaus kaubojų būrelio gretose.
Vis dėlto teko apsispręsti, ir pripažinti sau, kad labiausiai mane žavi Glenas (baikeris odiniais drabužiais), tik man buvo nevisai suprantama, kokiai profesijai jis atstovauja, nusprendžiau apie tai pasiteirauti tėvo, tėvas irgi nebuvo iki galo tikras, tačiau nusprendė, kad greičiausiai jis yra metalistas. Taigi, taip aš patapau „mažuoju metalistu“. Tuomet dar nesuvokiau kad metalas – tai tokia muzika, ir žinoma nesuvokiau kas tai per muzika, man atrodė kad tai tiesiog kažkokia profesija, kurios pagrindinė užduotis – nešioti odinę arba džinsinė striukę su daug metalinių detalių, ir kai tokią striukę man valandai paskolino dešimčia metų vyresnė pusseserė, aš buvau laimingiausias vaikas pasaulyje.
Kartą, Sąjūdžio eros ir dainuojančios revoliucijos pradžioje, pas mus atvažiavo dar visai jauna teta iš Amerikos. Aš jai parodžiau “Village People” nuotrauką ir paklausiau, kuris jai labiausiai patinka. Tuomet man teta atsakė, kad jai nepatinka nei vienas ir dar pridūrė, kad „ypač šito nenorėčiau sutikti gatvėje vėlai vakare” bakstelėjusi pirštu į juodaodį su kareiviškom kelnėm ir ilgu peiliu rankoje. Taip besirinkdamas profesiją aš pirmą kartą gyvenime susidūriau su rasine diskriminacija. Be to dabar įsivaizduoju, jog tuometiniame kontekste, Village People tetai turėjo pasirodyti tokie beviltiškai nuvalkioti ir apverktinai senamadiški, kap dabar kokie nors „Back Street Boys“, ir kad muzikinė kultūra rytų Europoje atsilikinėjo visu dešimtmečiu, jei ne daugiau.
Kaip vėliau išsiaiškinau – grupės narių kostiumai vaizdavo keturis amerikietiškus „macho“ stereotipus, dažnai pasitaikančius gėjų komiksuose. Tačiau tarybų sąjungoje gėjai neegzistavo, tad nei aš nei mano homofobiški tėvai nė neįtarė, apie tai, kad tų vyrukų įvaizdyje yra kažkas homoseksualaus. O kaip mes galėjome įtarti, jei tarybų sąjungoje neegzistavo net toks elementarus dalykas kaip seksas? Kas yra gėjai, aš sužinojau viso labo tik penktoje klasėje, ir tai daugiau asocijavosi su transvestitais ir gležnais lepūnėliais, o „Village People“ viršelis man iki to laiko atstojo knygą „ką žmonės dirba visą dieną“, ir tarnavo pavyzdžiu, kaip turi atrodyti tikras vyras.

Taigi, Vladimiras Iljičius, kaip įprasta, svečiavosi pas kažkokią gerbiamą šeimą (nežinau, kada jis rasdavo laiko politinei veiklai). Prie stalo buvo ir vaikų, kuriuos, kaip žinia, tautų vadas labai mėgo, todėl ištaikęs progą stengdavosi parodyti jiems trumpiausią kelią į šviesų rytojų.

Vaikai, kuriems teko garbė ir milžiniška atsakomybė pietauti su keturiasdešimtmečiu „seneliu“ Leninu, turėjo tą pačią problemą, kurią turėjau ir aš, ir, neabejoju, daugelis iš jūsų. Jie neįstengdavo suvalgyti visko, kas jiems būdavo įdedama į lėkštes, o nešvarios lėkštės, aišku, nepranašauja vaikui jokio šviesaus rytojaus, ypač kai reikia statyti komunizmą. Apie tai vaikams ir priminė Leninas. Be abejo, jis padarė tai vaikams suprantama forma, pasakęs, kad tik tuos, kurių lėkštės lieka švarios, priima į Švarių lėkščių draugiją, kurios nariams net ir ženkliukus duoda (pastarasis argumentas, įtariu, nuskambėjo ypatingai svariai ir įtikinamai). Vaikai greitai susiprato, suvalgė paliktą maistą ir pateikė Leninui ranka rašytus prašymus. Ištaisęs kelias klaidas, Leninas parašė kiekvieno prašymo kampe: „Reikia priimti“.

Jūs jau tikriausiai supratote, jog perskaitęs šį apsakymą suvalgydavau viską, kas būdavo lėkštėje. Tačiau Bonč-Brujevičiaus apsakymas nebuvo vienintelis man tokią teigiamą įtaką valgymo srityje padaręs faktorius. Reikalas tas, kad ir mano senelis, pas kurį vaikystėje leisdavau beveik kiekvieną vasarą, turėjo savo versiją, kodėl lėkštė turi likti tuščia. Mat ventiliacijos angoje – toje, kuri buvo virtuvėje, su grotelėmis – nuolat budėdavo milicininkas Griša, kurio pareiga buvo iš ten žiūrėti ir tikrinti, ar aš gerai valgau. O išsaugoti gerus santykius su teisėsauga man norėjosi net labiau nei įstoti į Švarių lėkščių draugiją.

Įdomu, kokias propagandines valgymo skatinimo programas vykdo tėvai ir seneliai šiandien. Atsiliepkit!

Šviežias „Kalbos klystkelių“ kunstkameros eksponatas (radėjas – filosofas Vilius Dranseika).