Jau rašiau apie didžiulį įspūdį man vaikystėje palikusią knygutę apie Otto Schmidtą. Kitas toks vaikų literatūros šedevras buvo V. Bonč-Brujevičiaus trumpų anekdotinių situacijų rinktinė „Leninas ir vaikai“ – tiksliau, vienas į ją įtrauktas apsakymas pavadinimu „Švarių lėkščių draugija“. Jame aprašytas pamokomas incidentas tikriausiai buvo ir yra aktualus daugeliui vaikų.
Taigi, Vladimiras Iljičius, kaip įprasta, svečiavosi pas kažkokią gerbiamą šeimą (nežinau, kada jis rasdavo laiko politinei veiklai). Prie stalo buvo ir vaikų, kuriuos, kaip žinia, tautų vadas labai mėgo, todėl ištaikęs progą stengdavosi parodyti jiems trumpiausią kelią į šviesų rytojų.
Vaikai, kuriems teko …

Šviežias „Kalbos klystkelių“ kunstkameros eksponatas (radėjas – filosofas Vilius Dranseika).

Na, kokio dar komentaro reikia socialiniam komentarui?

Vienas geriausių blogerio draugų yra programėlė „Akismet“, kuri gaudo spam komentarus. Jei tų „šiukšlių“ reguliariai neištrini, o tinklaraštis yra pakankamai populiarus, ilgainiui susikaupia nemaža kolekcija. Ir joje galima rasti nemažai įdomybių…
Didžioji dalis tokių „netikrų“ komentarų atkeliauja iš Rusijos. Su „komentuojamo“ įrašo turiniu jie neturi nieko bendro. Į juos galima žiūrėti kaip į tam tikrą paraliteratūrinį žanrą, kuris vienur išsivysto labiau, kitur – pavyzdžiui, Lietuvoje – neišsivysto visai. Bet dar įdomesnis yra pats jausmas, kuris nevalingai kyla, kai tuos komentarus skaitai. Atrodo, jog tai arba autistai, kalbantys patys su savimi ir …

Šio potencialaus, bet niekieno nepasigesto personažo atvaizdu mes inauguruojame naują Karaso realybę – Potencialių žmonių portretų galeriją. Jų pilna aplink mus. Jie gali ir nori. Rytoj tegalėsime pasakyti apie juos: „Jie stengėsi.“