Pirmoji profesija, kuri mane sužavėjo, ir kurią aš išsirinkau kaip savo ateities tikslą, buvo šiukšlių sunkvežimio vairuotojas. Turbūt tai atsitiko todėl, kad kai išgirsdavau pratisą automobilio signalo „pypinimą“, tuoj pat puldavau prie virtuvės lango stebėti vyksmo, vykstančio chruščiovinių daugiabučių kieme. Šiukšlių sunkvežimis atvažiuodavo kiekvieną darbo dieną apie 8 val. vakaro, ir stovėdavo kieme apie 5 minutes, žmonės iš trijų daugiabučių, puldavo bėgti su spalvotais kibirais link nekantraujančio sunkvežimio, kad per duotą laiko tarpą spėtų atsikratyti atliekomis. Dabar matyt galima pasakyti, kad mane tuomet labiausiai sužavėjo tas savotiškas kiemo bendruomenės „flash-mob‘as“ …

Taip atsitiko, kad būtent lūžio laikotarpiu (1988-89m.) pradėjau eiti į pirmąją klasę. Tuomet sužinojau, kad tikroji Lietuvos vėliava yra visai ne tokia, kokią buvau išmokęs nupiešti darželyje (raudona su plona žalia ir dar plonesne balta juostelėmis apačioj). Ši žinia mano vaikišką pasaulio suvokimą sukrėtė ko gero labiau, nei tokios naujienos, kaip kad “Senelis Šaltis neegzistuoja”, ir “vaikus atneša visai ne gandras”. Nors gal ir nesuvokiau tuometinių politinių realijų (nes, savaime suprantama, buvau vaikas) tačiau puikiai prisimenu bronzinį Lenino profilį kabantį 103-io vaikų darželio muzikos kabinete virš pianino, tuomet žinojau kad …