Peržiūrėjau savo išlikusių vaikiškų piešinių kolekciją ir nustebau radęs joje nemažai piešinių su akivaizdžiai ideologiniu turiniu. Keisčiausia yra tai, kad piešiau tuos paveiksliukus būdamas labai švelnaus amžiaus (~4-5 m.), ir kad kai kurie siužetai atrodo kaip savotiški anachronizmai (pvz., kovos su fašistais, kurios 80-ųjų viduryje lyg ir neturėjo būti labai aktualios). Kaip ir kodėl visa tai tuomet pateko į mano mažą galvą, iki šios neįsivaizduoju, tad tiesiog pateikiu čia keletą „šedevrų“.

PAPILDYMAS: „Artotekoje“ (Strazdelio g. 1, Vilnius) skaitytos paskaitos įrašas čia [2010.03.03].
Pastaruoju metu kino pramonė pažėrė mums visą saują filmų, kurie tarsi pranašauja, kas visai netolimoje ateityje nutiks mūsų kūnams, o kartu neišvengiamai ir mūsų savimonei. Vieni ryškesnių pavyzdžių – globalinį rezonansą sukėlęs „Įsikūnijimas“ (Avatar), „Žaidėjas“ (Gamer) ir „Surogatai“ (Surrogates).
Jau nenuostabu, kad šie „sapnų fabriko“ produktai pateikia mums kaip „beveik įvykusį“ faktą tai, ko didžioji žiniasklaida dedasi nepastebinti arba nevertinanti rimtai. Tačiau bėda ta, kad ir šie filmai, sąmoningai ar nesąmoningai atstovaujantys dominuojantį diskursą, daugeliu atvejų efektyviai maskuoja tikrąjį ideologinį pranešimą …

Šiandien, kaip ir aštuoniasdešimtaisiais, plika akimi galima pamatyti, pagal kokį urbanistinį principą sovietmečiu buvo statoma naujoji Klaipėda. Bemaž visi naujieji jos rajonai ir mikrorajonai turėjo kompaktiškų tipinių klasterių formą. Kiekvieną tokį klasterį sudarė gyvenamųjų daugiabučių blokai, kelios švietimo įstaigos (mokyklos bei vaikų darželiai) ir, svarbiausia, laisvalaikio bei buitinių paslaugų kompleksas. Su pastarojo pavadinimu dažniausiai ir būdavo tapatinamas visas rajonas. Ypač gerai išreikšta yra šių rajonų „centrų“ virtinė, išsidriekusi palei pagrindinę miesto autotransporto arteriją – Taikos prospektą. „Žardė“, „Eglė“, „Debrecenas“, „Pempininkai“, „Aitvaras“, „Saturnas“ – kiekvienam Klaipėdoje augusiam žmogui iki skausmo pažįstami …

Ši „Karaso“ realybė skirta būtent tokiems iš mūsų atminties į dabartį sugrįžusiems reliktams — įvykiams, objektams, reiškiniams, pojūčiams, vaizdiniams. Šis mūsų atminčių turinys dažniausiai tampa pavaldus revizionistinėms manipuliacijoms — ypač, jei jis išnyra iš tos ideologizuotos eros, kurioje daugeliui mūsų karaso narių neišvengiamai teko praleisti jei ne jaunystę, tai bent jau vaikystę: kalbame, be abejo, apie paskutiniuosius tarybinio laikmečio dešimtmečius. Tačiau čia visa tai atranda savo vietą ne kaip neasmeniški ideologiniai-istoriniai rudimentai, o greičiau kaip kiekvieno iš mūsų biografijos dalys, neatsiejami žmogiškosios perspektyvos palydovai, kurie šiandien, regisi, yra pasimetę tarp …