Jau rašiau apie didžiulį įspūdį man vaikystėje palikusią knygutę apie Otto Schmidtą. Kitas toks vaikų literatūros šedevras buvo V. Bonč-Brujevičiaus trumpų anekdotinių situacijų rinktinė „Leninas ir vaikai“ – tiksliau, vienas į ją įtrauktas apsakymas pavadinimu „Švarių lėkščių draugija“. Jame aprašytas pamokomas incidentas tikriausiai buvo ir yra aktualus daugeliui vaikų.
Taigi, Vladimiras Iljičius, kaip įprasta, svečiavosi pas kažkokią gerbiamą šeimą (nežinau, kada jis rasdavo laiko politinei veiklai). Prie stalo buvo ir vaikų, kuriuos, kaip žinia, tautų vadas labai mėgo, todėl ištaikęs progą stengdavosi parodyti jiems trumpiausią kelią į šviesų rytojų.
Vaikai, kuriems teko …

Kai man buvo dvylika, išsiardžiau seną namuose besivoliojantį mikroskopą ir pasidariau žiūroną. Paskaičiavau, kad jis didino 2-3 kartus. Bet tai vis tiek buvo įvykis. Tėvai nesuprasdavo, ką ten veikiu kas vakarą stovėdamas tamsoj prie lango. Atsmenu, kad pirmas dalykas, į kurį nukreipiau tą savadarbį žiūroną, buvo Oriono žvaigždyno “diržas” — tos trys viena juosta išsirikiavusios žvaigžės.
Tačiau pirmas rimtas teleskopas, kuris pateko į mano rankas, buvo apie metro ilgio tarybinis mokyklinis teleskopas-refraktorius (МШР-60). Kai parsigabenau jį namo, tėvai kaip reikiant išsigando. Bet kur kas labiau išsigąsdavo praeiviai, vakarais matydami, kad pirmo …