Žvelgiant į praeitį vis atrodo, kad ji neįsitelpa jokiuose rėmuose. Sunku įvardinti prisiminimus žodžiais, lyg reiktų apibūdinti kvapą žmogui, kurio jis neužuodžia. Netgi sunku atskirti, kas buvo realiai įvykę, o kas tik mano galvoje. Prisimenu sausio 13-osios tankus, važiuojančius per kiemo smėlio dėžę prie mano namų.. Kaip plaukiau Neryje ant ledo lyties, o tėvai laimingi šypsojosi ant tomis labai gražiomis, kaip man tada atrodė, plytelėmis dengtos krantinės..Taip pat 2-3 metrų kiškį labai ilgomis ausimis, kuris tiesiog atsirado ant gatvės prie sodų ir vėl ištirpo ore, tada kiek nusigandau… Lyg …

Peržiūrėjau savo išlikusių vaikiškų piešinių kolekciją ir nustebau radęs joje nemažai piešinių su akivaizdžiai ideologiniu turiniu. Keisčiausia yra tai, kad piešiau tuos paveiksliukus būdamas labai švelnaus amžiaus (~4-5 m.), ir kad kai kurie siužetai atrodo kaip savotiški anachronizmai (pvz., kovos su fašistais, kurios 80-ųjų viduryje lyg ir neturėjo būti labai aktualios). Kaip ir kodėl visa tai tuomet pateko į mano mažą galvą, iki šios neįsivaizduoju, tad tiesiog pateikiu čia keletą „šedevrų“.