A gradual change takes place in our approach and aesthetic judgment, according to the well-known rule that something regarded at first as ugly later becomes ridiculous, then amusing, then interesting, even charming and finally beautiful.
Andrzej Banach
“TECHNOLOGY FROM THE ATTIC”
Žurnalas PROJEKT, Warszawa, 1968
Senelis tarybiniais laikais prenumeruodavo daug meno žurnalų – tikriausiai beveik visus įmanomus meno žurnalus, kuriuos įmanoma buvo užsiprenumeruoti Tarybų Sąjungoje. Prieš porą metų nusprendžiau apvalyti namus nuo nereikalingų daiktų pertekliaus, tad daug tokių meno žurnalų nusprendžiau išmesti į makulatūros konteinerį. Senelis gan nenoriai palaimino tokią mano iniciatyvą, o aš …

Pirmoji profesija, kuri mane sužavėjo, ir kurią aš išsirinkau kaip savo ateities tikslą, buvo šiukšlių sunkvežimio vairuotojas. Turbūt tai atsitiko todėl, kad kai išgirsdavau pratisą automobilio signalo „pypinimą“, tuoj pat puldavau prie virtuvės lango stebėti vyksmo, vykstančio chruščiovinių daugiabučių kieme. Šiukšlių sunkvežimis atvažiuodavo kiekvieną darbo dieną apie 8 val. vakaro, ir stovėdavo kieme apie 5 minutes, žmonės iš trijų daugiabučių, puldavo bėgti su spalvotais kibirais link nekantraujančio sunkvežimio, kad per duotą laiko tarpą spėtų atsikratyti atliekomis. Dabar matyt galima pasakyti, kad mane tuomet labiausiai sužavėjo tas savotiškas kiemo bendruomenės „flash-mob‘as“ …

Mano krikštatėvis yra sakęs, kad jaunystėje viena iš svajonių buvo nusipirkti „Žigulius“. Niekada nepamiršiu tos dienos kai jo svajonė išsipildė. Jis jau buvo suaugęs vyras su žmona ir vaikais, o Lietuva skaičiavo pirmuosius nepriklausomybės metus. Jaunystės svajonė buvo taip giliai įsišaknijusi jog „Žiguliai“ vis tiek atsidūrė jo garaže. Kaip ten bebūtų daugumai tiek „Žiguliai“, tiek kiti sovietiniai automobiliai (aplamai visi sovietmečiu gaminiai) tapo pačios ideologijos simboliais, kurių skubėjome atsikratyti. Atsikratėme pakankamai greitai. Viską sulaužėme, išmetėm, trynėm iš atminties. Tačiau atsiminimai, ypač vaikystės, sugrįžta su tokiu galingu nostalgijos užtaisu, kad negali …

Jau rašiau apie didžiulį įspūdį man vaikystėje palikusią knygutę apie Otto Schmidtą. Kitas toks vaikų literatūros šedevras buvo V. Bonč-Brujevičiaus trumpų anekdotinių situacijų rinktinė „Leninas ir vaikai“ – tiksliau, vienas į ją įtrauktas apsakymas pavadinimu „Švarių lėkščių draugija“. Jame aprašytas pamokomas incidentas tikriausiai buvo ir yra aktualus daugeliui vaikų.
Taigi, Vladimiras Iljičius, kaip įprasta, svečiavosi pas kažkokią gerbiamą šeimą (nežinau, kada jis rasdavo laiko politinei veiklai). Prie stalo buvo ir vaikų, kuriuos, kaip žinia, tautų vadas labai mėgo, todėl ištaikęs progą stengdavosi parodyti jiems trumpiausią kelią į šviesų rytojų.
Vaikai, kuriems teko …

Taip atsitiko, kad būtent lūžio laikotarpiu (1988-89m.) pradėjau eiti į pirmąją klasę. Tuomet sužinojau, kad tikroji Lietuvos vėliava yra visai ne tokia, kokią buvau išmokęs nupiešti darželyje (raudona su plona žalia ir dar plonesne balta juostelėmis apačioj). Ši žinia mano vaikišką pasaulio suvokimą sukrėtė ko gero labiau, nei tokios naujienos, kaip kad “Senelis Šaltis neegzistuoja”, ir “vaikus atneša visai ne gandras”. Nors gal ir nesuvokiau tuometinių politinių realijų (nes, savaime suprantama, buvau vaikas) tačiau puikiai prisimenu bronzinį Lenino profilį kabantį 103-io vaikų darželio muzikos kabinete virš pianino, tuomet žinojau kad …