A gradual change takes place in our approach and aesthetic judgment, according to the well-known rule that something regarded at first as ugly later becomes ridiculous, then amusing, then interesting, even charming and finally beautiful.
Andrzej Banach
“TECHNOLOGY FROM THE ATTIC”
Žurnalas PROJEKT, Warszawa, 1968
Senelis tarybiniais laikais prenumeruodavo daug meno žurnalų – tikriausiai beveik visus įmanomus meno žurnalus, kuriuos įmanoma buvo užsiprenumeruoti Tarybų Sąjungoje. Prieš porą metų nusprendžiau apvalyti namus nuo nereikalingų daiktų pertekliaus, tad daug tokių meno žurnalų nusprendžiau išmesti į makulatūros konteinerį. Senelis gan nenoriai palaimino tokią mano iniciatyvą, o aš …

PAPILDYMAS: „Artotekoje“ (Strazdelio g. 1, Vilnius) skaitytos paskaitos įrašas čia [2010.03.03].
Pastaruoju metu kino pramonė pažėrė mums visą saują filmų, kurie tarsi pranašauja, kas visai netolimoje ateityje nutiks mūsų kūnams, o kartu neišvengiamai ir mūsų savimonei. Vieni ryškesnių pavyzdžių – globalinį rezonansą sukėlęs „Įsikūnijimas“ (Avatar), „Žaidėjas“ (Gamer) ir „Surogatai“ (Surrogates).
Jau nenuostabu, kad šie „sapnų fabriko“ produktai pateikia mums kaip „beveik įvykusį“ faktą tai, ko didžioji žiniasklaida dedasi nepastebinti arba nevertinanti rimtai. Tačiau bėda ta, kad ir šie filmai, sąmoningai ar nesąmoningai atstovaujantys dominuojantį diskursą, daugeliu atvejų efektyviai maskuoja tikrąjį ideologinį pranešimą …