Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną staiga užsimaniau išgirsti garsą, kuris vaikystėje keldavo kone fiziškai juntamą specifinę reakciją, kuris būdavo neatsiejamas tuometinės tikrovės palydovas ir kurį išgirdus sekmadienio rytais sklindant iš už sienos gyvenančio kaimyno radiolos, arba kolektyviniame sode ataidint iš ant automobilio stogo padėto portatyvinio ВЕФ’o, mane apimdavo kažkoks nenusakomas pojūtis… Lyg dalyvautum keistai intymiame, bet tuo pačiu ir visuotiniame — susitelkimo ir išklausymo — rituale. Mano vaikiškai galvai toks pojūtis buvo greičiau jaukus, jis įsiliedavo į visų kitų pojūčių visumą, kuri sukdavosi apie “namų” suvokimą. Ar aš …