Pirmoji profesija, kuri mane sužavėjo, ir kurią aš išsirinkau kaip savo ateities tikslą, buvo šiukšlių sunkvežimio vairuotojas. Turbūt tai atsitiko todėl, kad kai išgirsdavau pratisą automobilio signalo „pypinimą“, tuoj pat puldavau prie virtuvės lango stebėti vyksmo, vykstančio chruščiovinių daugiabučių kieme. Šiukšlių sunkvežimis atvažiuodavo kiekvieną darbo dieną apie 8 val. vakaro, ir stovėdavo kieme apie 5 minutes, žmonės iš trijų daugiabučių, puldavo bėgti su spalvotais kibirais link nekantraujančio sunkvežimio, kad per duotą laiko tarpą spėtų atsikratyti atliekomis. Dabar matyt galima pasakyti, kad mane tuomet labiausiai sužavėjo tas savotiškas kiemo bendruomenės „flash-mob‘as“ …

Jau rašiau apie didžiulį įspūdį man vaikystėje palikusią knygutę apie Otto Schmidtą. Kitas toks vaikų literatūros šedevras buvo V. Bonč-Brujevičiaus trumpų anekdotinių situacijų rinktinė „Leninas ir vaikai“ – tiksliau, vienas į ją įtrauktas apsakymas pavadinimu „Švarių lėkščių draugija“. Jame aprašytas pamokomas incidentas tikriausiai buvo ir yra aktualus daugeliui vaikų.
Taigi, Vladimiras Iljičius, kaip įprasta, svečiavosi pas kažkokią gerbiamą šeimą (nežinau, kada jis rasdavo laiko politinei veiklai). Prie stalo buvo ir vaikų, kuriuos, kaip žinia, tautų vadas labai mėgo, todėl ištaikęs progą stengdavosi parodyti jiems trumpiausią kelią į šviesų rytojų.
Vaikai, kuriems teko …

Peržiūrėjau savo išlikusių vaikiškų piešinių kolekciją ir nustebau radęs joje nemažai piešinių su akivaizdžiai ideologiniu turiniu. Keisčiausia yra tai, kad piešiau tuos paveiksliukus būdamas labai švelnaus amžiaus (~4-5 m.), ir kad kai kurie siužetai atrodo kaip savotiški anachronizmai (pvz., kovos su fašistais, kurios 80-ųjų viduryje lyg ir neturėjo būti labai aktualios). Kaip ir kodėl visa tai tuomet pateko į mano mažą galvą, iki šios neįsivaizduoju, tad tiesiog pateikiu čia keletą „šedevrų“.

Žodžiai turi galią ne tik išreikšti tai, ką mes norime iškomunikuoti, bet ir sugeba veikti kaip laiko mašina, kuomet naudojami žodžiai simbolizuoja tai kas buvo, ko nėra ir kas mūsų gyvenime nesikartos. Vienas iš tokių žodžių yra vaikystė. Išgirdus žodį vaikystė galvoje gimsta labai daug minčių susietų su atsiminimais bei potyriais, tai be abejonės praeitį indukuojantis žodis. Taip jau esame sukurti, jog praeitis, kad ir kokia ji buvo, atsiminimuose dažniausia romantizuojama. Romantizavimas susietas su tuo jog stengiamės, o gal tyčia taip gaunasi, …

Taip atsitiko, kad būtent lūžio laikotarpiu (1988-89m.) pradėjau eiti į pirmąją klasę. Tuomet sužinojau, kad tikroji Lietuvos vėliava yra visai ne tokia, kokią buvau išmokęs nupiešti darželyje (raudona su plona žalia ir dar plonesne balta juostelėmis apačioj). Ši žinia mano vaikišką pasaulio suvokimą sukrėtė ko gero labiau, nei tokios naujienos, kaip kad “Senelis Šaltis neegzistuoja”, ir “vaikus atneša visai ne gandras”. Nors gal ir nesuvokiau tuometinių politinių realijų (nes, savaime suprantama, buvau vaikas) tačiau puikiai prisimenu bronzinį Lenino profilį kabantį 103-io vaikų darželio muzikos kabinete virš pianino, tuomet žinojau kad …