Neseniai apsilankęs „Šnekučio“ bare aptikau ten naują tarptautinį inforeklaminio leidinuko „Alutis“ numerį (international edition 2010 winter). Kaip suprantu, tai yra pirma leidinio versija, išleista anglų kalba. Anforčiunatli, tenka konstatuoti, kad tarptautinis numeris labiau primena humoro žurnalą.
Noriu iškart nedviprasmiškai pasakyti: 1) esu didelis lietuviško kaimiško gyvo alaus gerbėjas ir 2) manau, kad jis yra vertas šlovės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Problema yra tame, jog nemanau, kad mažųjų aludarių produkcijos populiarinimą tarp užsienio alaus mėgėjų paspartins prastas vertimas į anglų kalbą. Gerų vertėjų šiandien yra jau ne taip mažai, kad …

Kiekvienas esame aptikę internete ne vieną ir ne du kalbinių kuriozų „muziejus“ (pavyzdžiui, ši vertimo klystkelių kolekcija). Tačiau kai žodžiai, kalba ir tekstas tampa realybe, kurioje kasdien praleidi daug valandų, panašias anomalijas galiausiai imi pastebėti ne tik garsiuose azijiečių sukurtuose angliškuose užrašuose, bet ir beveik visur aplink save – angliškose lietuviškų restoranų meniu versijose, pranešimuose spaudai (kuriuos šiaip jau tūrėtų rašyti komunikacijos profesionalai), itin „poetiškuose“ menotyrininkų tekstuose ir nepakankamai patyrusių naujienų portalų žurnalistų rašiniuose. Kartais toks kalbos prievartavimas atrodo liūdnai, dažniau – sukelia juoką, tačiau apie tai galima kalbėti ir …